„Gyvename keistame pasaulyje, kur prie stalo labiau stebimasi, jei kas nors visai negeria, nei kad kuris nors eilinį kartą prisigėrė iki žemės graibymo. Alkoholis privalomas visur: per gimtadienį, vardadienį, Kūčias, Šv. Velykas, firmos šventėje. Kai švenčiamos krikštynos, pirmoji Komunija, vestuvės, sužadėtuvės, gimtadienis ir laidotuvės, ir netgi per vaikų gimtadienius. Kai šalta – sušildo, kai karšta – atvėsina“, rašo su Suaugusių alkoholikų vaikų sindromu ( ACoAs) susidūrusi didžiausio Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ priedo „Wysoke obcasy“ žurnalistė Agnieška Jucevič (Agnieszka Jucewicz).

Šį straipsnį publikuoti mums pasiūlė PLSA priklausomybių konsultantas Deividas Smailys, šį rudenį taip pat vedantis palaikymo grupes šeimoms, kurių nariai yra susidūrę su priklausomybės problema. Pasak konsultantų, grupinės diskusijos dar kartą išryškina tiesą – didesnį dėmesį turime skirti ir kopriklausomų asmenų, tame tarpe suaugusių alkoholikų vaikų problemoms, pagalbai jiems.

Štai kaip šį fenomeną apibūdina žurnalistė, knygų autorė, pati – suaugęs alkoholikų vaikas Agnieška:

„Alkoholis mūsų šalyje padeda liūdėti, gedėti, išreikšti nusivylimą, pyktį, nuoskaudą ir kaltę. Mūsų draugas – kaip blogai, bet ir kai gerai. Su juo viskas eina sklandžiau: svarbi kalba, pirmas pasimatymas, seksas, pažintys, pasilinksminimas. Padeda užmigti, nusimesti dienos rūpesčius. Jaučiamės patrauklesni, drąsesni, pasikaustę liežuvį, todėl mielai sutinkami.

Daugelis įsitikinę, kad tai vaistai – „kraujotakai“, „inkstams“, „pagerina medžiagų apytaką“. Tik va kepenims nelabai padeda, tai žino visi.

Koks būtų pasaulis be alkoholio? O koks jis SU juo?

Keistas pasaulis, kur negeriantis laikomas „keistu“, o prisigeriantis iki sąmonės netekimo – „normaliu“. Kur nėščioms moteris sakoma – na, išgerk, stikliukas mažas, nepakenks. Kur prieš gimdymą moterims patariama – pajutus pirmus sąrėmius, nueiti į vonią ir išgerti vyno. Tai – citata iš vienos gimdymo „mokyklos“ leidinio Lenkijoje. O maitinančioms mamoms rekomenduojamas alus, „pagerinantis laktaciją“.

Keistas pasaulis, kur garsiai kalbama apie narkotikų pavojus vaikams ir paaugliams. Tuo tarpu jų gėrimas toleruojamas, ką ten – dažnai geriama kartu. Nes tai rodo gerus, betarpiškus santykius tarp tėvų ir vaikų.

Keistas pasaulis, kuriame sekmadienį praleisti kovojant su didžiulėmis pagiriomis – norma. O šampanas geriamas per pusryčius, nes padeda su šypsena prisiminti, kas dėjosi šeštadienio vakarą.

Tai keistas pasaulis, kuriame mus siutina ir pyktį kelia girti vairuotojai. Išgėrę politikai, nerišliai sakantys kalbas. Teisėjai, gydytojai, valdininkai, kurie turi atsistatydinti po išgertuvių darbe.

Tačiau retai šiame pasaulyje pamatome save, tokie kokie esame

Tačiau retai šituose pavyzdžiuose matome save: kasdienį „drinką“ po darbo, taurelę tam kad užmigti, savo „biuletenius dėl „gripo“ ir pasiimtas atostogas po pavykusio korporatyvinio baliaus. Nutrūkusius filmus, skaudų nuvirtimą nuo dviračio… „nes buvo tamsu“ ir taip toliau.

Ir tikrai nėra skirtumo, kad vynas kainavo 50 eurų už butelį ir buvo iš Naujosios Zelandijos, o viskis buvo „taurus“ ir „20 metų išlaikymo“. Tikrai jokio skirtumo.

Kai prieš kelis metus paklausiau žinomą psichoterapeutę Liubą Šavdin (Luba Szawdyn), kodėl ir kokiu būdu žmonės tampa priklausomi, ji išrėžė: „Nes geria! Tikrai nieko daugiau nereikia. Jei geri reguliariai, organizmas įpranta, kad jame turi būti  tam tikras kiekis alkoholio. O kai to kiekio pritrūksta, primena.“

O šalia yra vaikai, kurie išmoksta, kad be alkoholio negali būti šventės. Buvimo su žmonėmis, tėvų spontaniškumo ir linksmumo. Bet kai kuriose šeimose linksmybės ir spontaniškumas baigiasi, ir prasideda liga, kuri apnuodija visą šeimą.

Kuriuo momentu? Dažniausia to nepastebima

Vaikui, kuris yra tokioje šeimoje, tai – aiški ir konkreti vaikystės pabaiga. Nesvarbu, ar jam / jai tada trys metukai, septyni ar penkiolika. Iš vaiko jau bus galima pažinti, ar užaugo alkoholikų šeimoje, ar ne. Tėvai alkoholikai, kol neprisipažins pats sau, iki pat pabaigos nematys ir neigs, kad žaloja vaiką. Ir net jei pamatys ir suvoks, pirmas dalykas, ką padarys – prisigers. Prašau patikėti, žinau, ką kalbu.

Suaugę alkoholikų vaikai suauga anksčiau laiko. Rūpinamės girtu tėveliu, rūpinamės ir blaiviu tėveliu. Rūpinamės broliais ir seserimis. Rūpinamės namais. Rūpinamės, kad būtų ką valgyti. Slepiame mamos prisigėrimo pėdsakus. Taikome visokias gudrybes, burtus kad atgrasyti tėvus nuo gėrimo. Konfliktų metu atliekame tarpininkų rolę, o po jų – dirbame šeimos psichoterapeutais. Būdami aštuonerių, susimąstome apie gyvenimo prasmę. Ir mąstome apie ją ne iš šviesiosios pusės.

Iš kai kurių tarp mūsų, suaugusių alkoholikų vaikų, išaugs geri darbuotojai: lojalūs, sąžiningi, netgi per daug atsakingi. Tokie, kurie visus pralaimėjimus priims asmeniškai. O visas pergales – netgi savo pasiektas pergales – kaip atsitiktinumą.

Vėliau stengiamės ant savo pečių užsiversti ir kitus

Kiti tos naštos nepakels, patys save naikins – nuosekliai, su neįtikėtina jėga. Dar kiti stengsis ant savo pečių užsiversti gyvenimo draugus su panašia problema. Arba kita panašia problema. Nes tai, kas jungia mus, suaugusius alkoholikų vaikus – tai žema savivertė. Kartais, artima nuliui.

Reikalingi ilgi terapijos metai (arba nežinia iš kur atėjęs nušvitimas), kad galėtume suprasti, kodėl geriantiems tėvams svarbesnis buvo alkoholis, nei savas vaikas. Ir visų pirma patikėti – tame nebuvo jokios mūsų kaltės.“

Šio pranešimo vertimą, kaip NVO „Blaivi laisvė“ projektą „Mokomės savipagalbos, sprendžiame šeimų krizes dėl priklausomybių“ iš dalies finansavo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Žymos:, , ,