Klubai AA draugijoje

2016-11-07 - 16 minutes perskaityti

Vienas iš „Anoniminių alkoholikų“ įkūrėjų Bilas W praėjusio amžiaus 5-tajame dešimtmetyje nuolatos rašė straipsnius judėjimo pagrindiniam leidiniui „Grapevine“. Jie apibendrinti knygoje „Širdies kalba“ („The Language of the Heart: Bill W’s Grapevine Writings“) Vienas iš jų – „Klubai AA draugijoje “ (angl. „Clubs in A.A. Are They With Us to Stay?“) pasirodė 1947 metų balandžio mėnesį. Iš rusų ir anglų kalbos vertė „Alano klubo“ savanoriai.

Knygos "Širdies balsas" viršelis

Knygos „Širdies kalba“ viršelis

Klubų idėja jau yra tapusi AA gyvenimo dalimi. Dešimtys tokių svetingų vietų, gali pasigirti ilgais tarnavimo metais, o nauji klubai steigiasi kiekvieną dieną. Jei mes – nors ir rytoj – suorganizuotume balsavimą dėl klubų reikalingumo, tai ženkli AA narių dauguma garsiai atsakytų: “TAIP!“. Tūkstančiai žmonių paliudytų, kad be klubų jiems būtų daug sunkiau išlikti blaiviems pirmaisiais atėjimo į AA  mėnesiai ir kad jiems bet kuriuo atveju pageidautinas nuoširdus bendravimas ir šilta draugystė, kuriuos suteikia klubai.

Žinodami daugumos požiūrį, galime suprasti, kad  klubai visuotinai palaikomi ir be jų mes sunkiai išsiversime; mes galėtume juos priimti, kaip AA ašį, tam tikra prasme mūsų sveikimo programos „tryliktą žingsnį“, be kurio likusieji dvylika neveiktų. Kartais klubų entuziastai elgiasi taip, tarsi iš tikrųjų galvotų, kad įveikti mūsų alkoholines problemas galima vien klubinio gyvenimo pagalba. Jie labiau linkę remtis klubais, nei AA programa.

Tačiau mūsų tarpe yra ir tokių, kuriems klubai yra visiškai nereikalingi ir tai yra pakankamai stabili mažuma. Jie ne tik tvirtina, kad visuomeninė klubų veikla dažniausiai nukreipia narių dėmesį nuo programos, bet ir laikosi nuomonės ,kad realiai klubų veikla stabdo AA progresą. Jie nurodo pavojų, kad klubai gali tapti „landynės“ tipo susibūrimų vieta; pabrėžia, kad iš karto kyla ginčai sprendžiant finansinius, klubų valdymo ir asmenybių pasireiškimo klausimus; baiminasi „incidentų“, galinčiu pakenkti AA reputacijai. Trumpiau sakant, jie demonstruoja budrumą. Sako – “Šalin klubus!“.

Poreikis klubams – įtvirtintas

Jau keletas metų, kai mes užčiuopėme aukso vidurį. Nežiūrint kai kurių perspėjimų, pilnai įsitvirtino nuomonė, kad AA nariams turintiems klubų poreikį, reikėtų juos ir turėti. Taigi, jau nebekeliamas klausimas: „Būti ar nebūti klubams?“. Problema kitur – kaip mums išvystyti gerąsias klubų savybes, sumažinti neigiamas ir kaip pasirūpinti tuo, kad tolimoje ateityje jų trūkumai nenusvertų jų privalumų.

Iš keturių mūsų AA centrų [1947 metais – red. past.], klubus palaiko du, o du -ne. Atsitiko taip, kad aš gyvenu tame, kuriame klubai palaikomi. Pats pirmasis klubas atsirado būtent Niujorke. Galimas dalykas, kad mūsų patirtis buvo ne pati geriausia, bet ji man žinoma. Ir aš ja pasinaudosiu, kad apžvelgti principus ir problemas, kurias mums reikia aptarti; tai nebus kažkoks idealus sektinas modelis, bet greičiau pasakojimas apie vieno vidutinio klubo vystymąsi.

AA judėjimo pradžioje mes rinkdavomės kieno nors namuose. Žmonės atvažiuodavo iš toli ne tik dėl pačių susirinkimų, bet ir dėl galimybės nuoširdžiai pasikalbėti, pabendrauti gerdami kavą su pyragėliais. Alkoholikai ir jų šeimos nariai per ilgai buvo vieniši.

Po kurio laiko namuose mums pasidarė ankšta. Išsiskirstyti į mažas grupeles mes nenorėjome, todėl pradėjome ieškoti erdvesnių patalpų. Pradžioje mes įsikūrėme vienoje siuvykloje, vėliau išsinuomojome salą Steinvei-hole (Steinway Hall). Tai leido susirinkimo metu būti visiems kartu… Vėliau mes tęsdavome bendravimą kokioje kavinėje, bet kažko trūko. Čia trūko jaukios namų atmosferos… ir kažkas pasakė: “Suorganizuokime savo klubą“.

Taip mes ir padarėme: išsinuomojome įdomią vietą, buvusį Menininkų ir iliustratorių klubą  Vakarų 24-ojoje (West 24th) gatvėje. Koks tai buvo džiaugsmas! Sutartį pasirašė du mūsų veteranai. Mes valėme ir dažėme patalpas. Mes turėjome savo namus! Nuostabūs prisiminimai apie pirmame klube praleistas dienas ir naktis amžinai išliks su mumis.

Tačiau reikėtų pripažinti, kad ne visi prisiminimai tokie džiaugsmingi. Augimas atnešė ir galvos skausmų  – „augimo liga“, kaip mes dabar tai vadiname. Ir kokiais rimti jie tada atrodė. „Diktatoriai“ siautėjo; girti nepastovėjo ant kojų ir pertraukinėdavo susirinkimus; “vadovaujantys komitetai draugijoje“ stengėsi paskirti įgaliotiniais savo draugus ir savo nusivylimui suprasdavo, kad net ir blaiviems girtuokliams neįmanoma „vadovauti“. Kartai mes sunkiai sukrapštydavome pinigų nuomai; “kortininkai“ atmesdavo visus pasiūlymus pasikalbėti su naujokais; sekretorės kibdavo viena kitai į plaukus.  Dėl nuomos mes užregistravome klubą kaip juridinį vienetą ir pas mus atsirado „vadovai“. Bet kas turėjo vadovauti klubui – šie “valdytojai“, ar periodiškai perrenkamas AA komitetas?

Štai tokie sunkumai mums kilo. Pasirodė, kad naudojimasis pinigais, būtinybė kaip nors organizuoti klubo veiklą, gausus susibūrimas intymiai pabendrauti sukūrė situacijas, kurių mes nesitikėjome.

Žinoma, klubo veikla mums suteikė daug džiaugsmo, bet neabejotinai turėjo ir savo negatyviąją pusę. Ar atsipirko šis vargas ir rizika? Atsakyta buvo „Taip!“ ir 24-osios gatvės klubas tęsė darbą. Šiandien jį užima AA nariai jūreiviai. Dar daugiau, šioje apygardoje yra dar trys klubai ir planuojama atidaryti ketvirtą.

Pradžia – tai tik pradžia

Mūsų pirmasis klubas vadinosi “AA klubas“. Patalpų nuomos sutartį pasirašęs juridinis vienetas vadinosi “Niujorko Anoniminiai Alkoholikai“ (Alcoholics Anonymous of New York Inc). Ir tik vėliau mes supratome, kad taip į savo sumanymą įtraukėme visą Niujorko valstiją ir nesenai ištaisėme šią klaidą. Suprantama, kad mūsų korporacija turėjo vadintis tik „Vakarų 24-osios gatvės“. Visoje šalyje klubai steigėsi panašiai, kaip ir mūsiškis. Pradžioje mes juos matome kaip pagrindines AA būstines, tačiau su laiku patirtis atveda prie jų statuso pokyčių – labai pageidautinų pokyčio, kaip dabar pasirodo.

Pavyzdžiui, pradžioje Manheteno klube rinkdavosi žmonės iš visų Niujorko rajonų, net ir iš Niudžersio. Po kurio laiko artimiausiuose priemiesčiuose susikūrė dešimtys naujų grupių, kurios susirado sau daug patogesnes vietas susitikimams. O mūsų draugai iš Džersio susikūrė sau nuosavą klubą. Į šias nutolusias nuo mūsų, bet gimusias Manheteno klube grupes pradėjo eiti šimtai žmonių, niekaip nesusijusių su Manhetenu – nei dėl patogumo, palankumo, ar senų sentimentų. Jie turėjo savus vietinius AA draugus, savas patogias vietas susitikimams. Manheteno klubas jų nedomino.

Mus, niujorkiečius tai labai žeidė. Juk mes juos išauginome „nuo lopšio“- tai kodėl jie mumis nesidomi? Mus labai nustebino tai, kad jie atsisakė laikyti Manheteno klubą viso miesto AA centru. Argi klube neorganizuojami pagrindiniai susirinkimai su spykeriais iš kitų grupių? Ir dar, mes juk išlaikome sekretorę – samdomą darbuotoją ,kuris priima telefoninius pagalbos skambučius ir padeda organizuoti gydimą ligoninėse visoms regiono grupėms? Mes laikėme, kad susikūrusios grupės turėtų teikti finansinę paramą mūsų klubui ­- juk padorūs vaikai rūpinasi savo „tėvais“. Bet šie mūsų raginimai „išlaikyti tėvus“ buvo beprasmiai. Nors nemažai apylinkių grupių narių asmeniškai aukodavo 24-osios gatvės klubui, pačios grupės nesiuntė nei cento.

Tada mes nusprendėme apeiti iš kitos pusės. Jei grupės nenori išlaikyti mūsų klubo, gal jos sutiks bent jau apmokėti samdomos sekretorės paslaugas? Juk ji dirba viso regiono labui. Juk tai toks pagrįstas prašymas! Tačiau jis taip pat nedavė rezultatų. Žmonės tiesiog mintyse negalėjo atskirti regiono sekretorės nuo Manheteno klubo. Todėl ilgą laiką mūsų regiono poreikiai, bendros AA draugijoje problemos ir klubo reikalai buvo supainioti į mūsų kantrybę bandantį finansinį-psichologinį kamuolį.

Klubai atskiria verslą

Vėliau šis kamuolys ėmė lėtai išsipainioti todėl, kad mes pradėjome suprasti, kad klubais turi užsiiminėti tik tie iš mūsų, kuriems jie reikalingi, ir kurie pasiruošę apmokėti jų išlaikymą. Mes įgijome suvokimą – klubo reikalai – tikras darbas (biznis) ir jis turi būti užregistruotas, kaip atskiras juridinis vienetas kitu pavadinimu – pavyzdžiui, „Alano“, kad klubo valdytojai galėtų užsiimti iškirtinai administraciniu klubo valdymu. AA grupė, kaip tokia niekada neturėtų aktyviai dalyvauti kokiame nors verslo projekte (biznyje). Audringa patirtis mus išmokė: kai renkamas, kintančios sudėties AA komitetas bando valdyti klubo įstaigą, arba klubo administracija bando tvarkyti AA grupės susirenkančios klubo patalpose reikalus – tuoj pat kils problemų. Vienintelis mūsų surastas būdas to išvengti – atskirti materialinius  dalykus nuo dvasinių. Jei AA grupė nori naudotis klubo patalpomis, tegul moka patalpų nuomos mokestį, arba dalinasi gautomis susirinkimu metu aukomis su klubo administracija. Mažai grupei, atidarančiai savo pirmąjį klubą, tai gali atrodyti kvaila idėja, nes grupės ir klubo nariai pradžioje yra tie patys žmonės. Ir vis tik rekomenduojama kuo greičiau atsiskirti, padarant klubą  savarankišku juridiniu vienetu todėl, kad tai leis išvengti nesusipratimų ateityje, kai apylinkėse ims atsirasti kitų AA grupių.

Dažnai klausiama: „Kas renka klubo vadovus?“. Ir: „Kuo skiriasi narystė klube ir narystė AA?“ Būna įvairiai, todėl mes dar negalime duoti tikslaus atsakymo. Tačiau pačios išmintingiausios rekomendacijos gali būti tokios: bet kuris AA narys turi jausti teisę laisvai naudotis bet kurio klubo teikiamomis privilegijomis, nežiūrint į tai ar jis nuolatos jam aukoja, ar ne. Bet jei jis ar ji  reguliariai aukoja pinigus klubo poreikiams, jis turi turėti balso teisę klubo organizaciniuose susirinkimuose, kuriuose renkami organizacijos valdybos nariai.  Jei laikysimės šių principų, tai klubai bus atviri visiems AA nariams,bet juos valdys tik tie, kurie pakankamai suinteresuoti nuolatiniu klubo finansavimu. Ryšium su tuo galima prisiminti, kad AA nėra privalomojo nario mokesčio; tačiau savaime suprantama jei klubai tampa atskiromis privačiomis įstaigomis tai jų valdytoju noru gali funkcionuoti visiškai kitaip.

Klubų evoliucija rodo, kad paprastai jie lieka AA veiklos centrai  tik nedidelėse gyvenvietėse. Bet dideliuose miestuose pradžioje klubai kurti kaip vietiniai AA centrai  nuomoja vis didesnes ir didesnes sales, siekdami išlaikyti viso regiono bendrus susirinkimus. Tačiau galų gale aplinkybės sugriauna šiuos planus.

Vertingi socialiniai pagalbininkai

Aplinkybė numeris vienas: AA augimas pralauš bet kurio klubo sienas. Anksčiau ar vėliau bendrus AA susirinkimus teks perkelti į didesne salę – klubas paprasčiausiai visų nesutalpins. Prieš tai, kai galvojama nusipirkti ar pasistatyti didelį klubą, reikia blaiviai  apmastyti ir tokį ateities variantą. O antra aplinkybė – daugumą klubų anksčiau ar vėliau bus nustumti nuo „centrinės pozicijos“, pirmiausia dideliuose miestuose. Kalba eina apie mūsu polinkį, kad AA problemas miestų regionuose spręstų centriniai arba tarpgrupiniai komitetai. Anksčiau ar vėliau kiekvienas regionas suvoks ,kad tokie dalykai kaip tarpgrupiniai susirinkimai, gydymo ligoninėse organizavimas, ryšiai su vietos bendruomenėmis, centrinis biuras skirtas bendravimui su žiniasklaida ir informaciniam darbui yra suinteresuotas kiekvienas AA narys, nežiūrint į tai, ar jam reikalingi klubai, ar ne. Tai tik AA reikalai, jų sprendimui reikia sukurti ir finansuoti atitinkamą centrinį ar tarpgrupinį komitetą. Kaip taisyklė, regiono grupės finansuoja tokius komitetus iš savo narių lėšų. Net  jai  klubas pakankamai erdvus tarpgrupiniams pasitarimams ir jie vis dar ten vyksta, regioninis aktyvumo centras vis tiek judės link tarpgrupinio komiteto ir jo veiklos. Tokiu būdu klubas liks nuošalyje, kur, daugumos supratimu, ir turėtų likti. Klubams vadovauja ir palaiko tie iš mūsų, kurie turi poreikį klubams, o kitiems jie „buvę nebuvę“.

Jei šie principai bus pilnai taikomi mūsu klubuose, tai mes turėsime galimybę mėgauti jų šilta atmosfera ir bet kuriuo momentu išeiti, jei ten pasidarys per daug karšta. Tada mes priimsime klubą, kaip vertingą pagalbos visuomenei instrumentą.  O dar svarbiau – tuo pačiu visam laikui išsaugosime paprastą AA grupę, kaip pirminį dvasinį susivienijimą, iš kurio kyla pagrindinė mūsų jėga.

Visas Bilo W publikacijos „Grapevine“ 1947 m. balandžio numeryje tekstas anglų kalba.

 

Žymos:, , , , ,